Kai pradėjau atkreipti dėmesį į tai, kas auga šiuo metu, mano santykis su maistu pasikeitė. Ne todėl, kad tapau „sveikesnis". O todėl, kad maistas pradėjo turėti skonį, kuris keičiasi kartu su metų laikais.
Žiemą valgau daug šakninių daržovių. Morkos, burokėliai, pastarnokai. Jie ilgai išsilaiko, o jų skonis tampa gilesnis, kai kepti orkaitėje su šiek tiek aliejaus ir jūros druskos. Vasarą — viskas kitaip. Pomidorai, agurkai, žolelės. Jie tokie vandeningi ir kvapnūs, kad kartais užtenka tik alyvuogių aliejaus ir truputis druskos.
Kai perku daržoves turguje arba iš vietinių ūkininkų, jos atrodo kitaip. Ne visada gražios. Kartais kreivos, su dėmėmis. Bet jų skonis stipresnis. Ir jos greičiau genda — tai irgi ženklas, kad jos „gyvos".
Pradėjau planuoti valgį pagal tai, kas šiuo metu sezono. Ne todėl, kad tai madinga. O todėl, kad tai paprasčiau. Kai braškės pigios ir kvapnios — valgau jas dažnai. Kai jų nėra — neieškau iš toli atvežtų. Vietoj to renkuosi obuolius arba kriaušes.
Man patinka paprasti deriniai. Pavasarį — ridikėliai su sviestu ir druska. Vasarą — pomidorai su baziliku. Rudenį — moliūgas su rozmarinu. Žiemą — troškinti kopūstai su kmynais.
Šie deriniai nereikalauja daug ingredientų. Jie reikalauja dėmesio. Kai valgau pomidorą, kuris buvo nuskintas vakar, o ne prieš mėnesį — jis kitoks. Ir aš tai jaučiu. Tai ir yra sezoninis skonis.
Žinoma, ne visada turiu galimybę pirkti tik vietinį. Bet net ir tada bandau atkreipti dėmesį į tai, kas yra šviežiausia parduotuvėje. Ir stengiuosi nepirkti to, kas „ne sezono". Tai mažas būdas jausti ryšį su tuo, kas vyksta aplink.