Pradėti dieną su prasme — tai ne apie tai, kad reikia daryti daug dalykų. Tai apie tai, kad pirmosios minutės po pabudimo būtų skirtos kažkam, kas priklauso tik man.
Jau keletą metų mano rytas prasideda panašiai. Pabundu, nežiūriu į telefoną. Einu į virtuvę, užsiplikau vandenį. Kol vanduo verda, atidarau langą — net jei šalta. Tiesiog stoviu ir klausausi, kaip pradeda čirškėti paukščiai. Tai trunka gal dvi minutes. Bet šios dvi minutės kažkaip nustato toną visai dienai.
Po to ruošiuosi kavą. Ne skubriai, o su ritualu. Šlifuoju pupeles rankiniu malūnėliu. Tai užtrunka ilgiau nei elektrinis, bet man patinka šis garsas ir kvapas. Tada pilu vandenį. Stebiu, kaip kava „žydi" — tai momentas, kai ant paviršiaus atsiranda burbuliukai. Šis procesas užima apie septynias minutes. Per tą laiką nieko kito nedarau.
Kartais, kai turiu daugiau laiko, išeinu į lauką su puodeliu rankose. Stoviu kieme arba einu iki artimiausio medžio. Tiesiog stoviu. Gurkšnoju. Žiūriu. Tai nėra meditacija. Tai tiesiog buvimas be tikslo.
Pastebėjau, kad kai rytas prasideda skubriai — su telefonu, naujienomis, sąrašais — visa diena tampa panaši. Skubri. Fragmentuota. Kai rytas prasideda lėčiau, su keliais sąmoningais veiksmais, diena išlaiko daugiau vientisumo. Ne visada. Bet dažniau.
Žinoma, ne kiekvieną rytą pavyksta. Būna dienų, kai reikia skubėti, kai vaikai, susitikimai, skrydžiai. Bet net ir tada bandau bent vieną minutę skirti tam, kad pažvelgčiau pro langą ir pajusčiau, koks oras. Tai maža inkaras, kuris padeda nepasiklysti.
Manau, kad ritualai nėra apie tai, kad reikia būti disciplinuotam. Jie apie tai, kad pasirenkame, kaip norime pradėti savo dieną. Ir jei ta pradžia yra švelnesnė, šiltesnė, sąmoningesnė — tai jau daug.