Skubėjimas tapo įpročiu. Mes skubame į darbą, skubame valgyti, skubame ilsėtis. O tada stebimės, kodėl vakare jaučiamės pavargę, nors ir nieko „sunkaus" nedirbome.
Prieš keletą metų pradėjau eksperimentą. Nusprendžiau vieną dieną per savaitę daryti viską lėčiau. Neplanuoti. Nežiūrėti laikrodžio. Tiesiog leisti dienai tekėti savo tempu.
Pirmą kartą buvo keista. Jaučiau kaltę, kad „nieko nedarau". Bet po pietų pastebėjau, kad galvoje atsirado erdvės. Mintys, kurios anksčiau skubėjo viena per kitą, pradėjo aiškėti. Pradėjau matyti dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau — kaip saulės spindulys krenta ant sienos, kaip katė miega ant kėdės.
Po kelių savaičių pradėjau taikyti šį principą ir kitomis dienomis. Ne visą dieną. O kelias valandas. Pavyzdžiui, vakarienę ruošiu be skubos. Neįjungiu muzikos, nežiūriu į telefoną. Tiesiog pjaustau daržoves, klausausi, kaip verda vanduo, užuodžiu kvapus.
Pradėjau vaikščioti be tikslo. Ne sportui, o tiesiog pasivaikščioti. Kartais einu 40 minučių ir grįžtu tuo pačiu keliu. Tai nieko „neduoda" — jokio rezultato, jokio žingsnių skaičiaus. Bet po tokių pasivaikščiojimų jaučiuosi kitaip.
Taip pat pradėjau skaityti popierines knygas. Ne elektronines. Ne su fonu. Tiesiog sėdžiu su knyga ir nieko daugiau. Tai lėtas procesas. Kartais perskaitau tik kelis puslapius per valandą. Bet tai, ką perskaitau, įsimena geriau.
Manau, kad lėtas gyvenimas yra ne apie tai, kad reikia atsisakyti technologijų ar ambicijų. Jis apie tai, kad tarp skubėjimo akimirkų atsirastų pauzės. Ir kad šios pauzės būtų sąmoningos.