Kvėpavimas yra tai, ką darome visą laiką. Bet retai kada apie jį pagalvojame. O kai pagalvojame — dažnai pastebime, kad kvėpuojame paviršutiniškai, ypač kai esame susinervinę ar skubame.
Prieš porą metų pradėjau eksperimentą. Nusprendžiau kelis kartus per dieną sustoti ir tiesiog stebėti savo kvėpavimą. Ne keisti jį. O tiesiog pastebėti.
Ryte, kai užsiplikau vandenį, stoviu prie viryklės ir stebiu, kaip įkvepiu ir iškvepiu. Tai trunka gal minutę. Dienos viduryje, kai sėdu prie stalo dirbti, prieš atidarydamas kompiuterį, padarau tris sąmoningus įkvėpimus. Vakare, prieš miegą, gulėdamas lovoje, klausausi, kaip kvėpuoju.
Tai ne pratimas. Tai tiesiog grįžimas prie to, kas vyksta kūne. Kai pradedu tai daryti reguliariai, pastebiu, kad rečiau „užstringu" mintyse. Ir kai užstringu — greičiau pastebiu ir galiu grįžti.
Nežinau, ar tai „gerina sveikatą". Nežinau, ar tai „mažina stresą". Žinau tik tai, ką jaučiu. Kai kvėpuoju sąmoningai, net jei tik 30 sekundžių, viduje atsiranda daugiau erdvės. Mintys tampa aiškesnės. Ir diena tampa šiek tiek mažiau chaotiška.
Žinoma, ne visada pavyksta. Būna dienų, kai pamirštu. Būna dienų, kai darau tai mechaniškai. Bet net ir tada — kai tik pastebiu, kad pamiršau — tai jau yra grįžimas.
Manau, kad kvėpavimo pauzės yra vienas paprasčiausių būdų grįžti į dabartį. Jos nereikalauja laiko. Jos reikalauja tik dėmesio.